Mes nepamiršim..

Žvarboką rytą, kiek pamenu, labai panašų į 1991-ųjų sausį, visi ,,Vyturio“ progimnazijos mokytojai, darbuotojai, mokiniai susibūrė drauge prisiminti ir pagerbti gyvosios istorijos akimirkas. Liepsnojant laužui, mokyklos direktorė Vitalija, istorijos mokytoja Jūratė kalbėjo apie žmones, už laisvę nepagailėjusius pačios didžiausios kainos – savo gyvybės, apie jų poelgio prasmę ir reikšmę ateities kartoms… Tas rimties, susikaupimo momentas labai priminė daugiau nei trisdešimties metų senumo įvykius Vilniuje, kada prie Parlamento, televizijos bokšto ir televizijos bei radijo komiteto būstinės stovėjo dabartinių vyturiečių tėvai, seneliai, kiti artimieji. Lygiai taip pat liepsnojo laužai, žmonės bendravo, giedojo ir dainavo, dalijosi karšta arbata, šiluma ir vienybe. Jautėsi drąsūs ir stiprūs būdami kartu.

Žiūrėdama į mūsų mokyklos bendruomenės narius, pagalvojau, jog labai simboliška, kad laužo liepsna savotiškai atkartojo atminimo žvakelių šviesą, žibėjusią ,,Vyturio“ progimnazijos languose, įsijungiant į respublikinę akciją „Pergalės šviesa“. Ir prasminga, jog ši gyva istorijos pamoka įsilies į dar didesnę pilietinę pamoką – šeštadienį Laisvės aikštėje vyksiantį iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą.

Džiugu, kad skambant prasmingiems E. Masytės dainos ,,Laisvė“ žodžiams, plevėsuojant trispalvėms tiek rytinių žvakelių spindesy, tiek laužo šviesoje vyturiečiams ir lūpose, ir širdyse skambėjo žodis LAISVĖ.

Mokytoja Gitana